Pyktis, tai tokia emocija, kurią mes labiausiai linkę paslėpti nuo kitų. Mes taip išmokinti, kad pykti yra negražu, nemandagu ir kad pykti yra BLOGAI. Kas vyksta, kai mes slepiame pyktį. Jis kaupiasi mumyse, kaupiasi iki tol, kol jau nebegalime jo išlaikyti paslėpto. Ir tada užtenka mažiausios kibirkštėlės, tokios kaip lėtai važiuojantis automobilis priekyje, nelaiku užsidegęs raudonas šviesoforo signalas ar netinkama kolegos ar vaiko veido išraiška ir mes pratrūkstame. Paleidžiame pyktį nukreipdami į kitus žmones, sakydami, kad jie yra kalti dėlto, kad mes pysktame.
Bet tai netiesa. Pyktis, tai emocija, kuri yra mumyse. Ir ji išsiveržia ne dėl kitų kaltės, o tik dėlto, kad mes ją gniaužiame viduje ir kaupiame.
Pyktis nėra bloga emocija, tok kol jis nėra nukreiptas į kitus. Ką daryti, kai mus užvaldo pyktis. Leiskime pykčiui išsilieti, paimkite pagalvę ir ją daužykite, giliai kvėpuokite, paimkite popieriaus lapą ir jame rašykite kas jums ateina į galvą, bet jokiu būdu neslėpkite jo ir nekaupkite viduje. Kai supykstate, galite įsivazduoti, kad pyktis yra raudonas kamuolys, kuris kyla jūsų kūnu iš pilvo į viršų ir išsiveržia iš jūsų, nieko nesužalodamas. Nedrauskite savo vaikams pykti, bet paaiškinkite, ką jie turėtų daryti, kai supyksta.
Holistikos centras Oase 