Šiandien klausiau meditaciją ar tiksliau pasakius meditavau apie vaikus. O kur vaikai, ten ir kaltės jausmas. Geroji kaltės jausmo pusė yra savianalizė. Jei jauti kaltę, kad padarei kažką, o gal net viską ne taip, kaip norėjai, tai nėra blogai. Nenoriu pasakyti, kad kaltės jausmas yra gerai, bet jis verčia progresuoti, keistis, analizuoti, diskutuoti, atsiprašyti. O gerai prasivalius, reikia ir su kaltės jausmu atsisveikinti.

Žymiai blogiau yra galvoti, kad esi ideali mama ar tėtis. O jei kas negerai su vaikais, ar tiksliau pasakius, jei jie tavęs nesupranta, nemyli, negirdi, nevertina ar iš tavęs tyčiojasi, tai čia jų problema, o ne tavo. Čia analizės nebėra, arba ji yra tokia vienpusė. Analizuojam visus kitus, kurie mūsų manymu yra kalti dėl rezultato, bet tik ne save. O kur nėra savianalizės, ten pokyčių sulaukti praktiškai neįmanoma. Ir vaikšto tokie super tėveliai ir super mamytės, tokie idealūs, tokie su neliečiamumo statusu, su pastrigusiu ir išsipūtusiu ego, kad per jį nemato savęs ir savo indėlio į santykių griovimą. O kuo didesnis ego tuo mažesnė tikimybė, kad ateis pokyčiai į tokią šeimą ir į tokius santykius.

Tai ką daryti, jei namuose nebeskamba. Pirmiausia vietoj baksnojimo pirštu į vaikus, pasibaksnoti į save, paanalizuoti, ką aš padariau ne taip, ar ko nepadariau ką turėjau padaryti. Gerai pasianalizavus ir pripažinus savo klaidas, atvirai ir nuoširdžiai pakalbėti su vaiku. Atsiprašyti. Išgirsti ką jis sako, ko jis tikisi, o labiausiai ko tikėjosi. Bet kad atviras pokalbis įvyktų yra viena būtina sąlyga. Jokio teisinimosi, jokio teisinimosi ir dar kartą jokio teisinimosi. Kitaip geriau net nepradėti tokio pokalbio.

Kad būtų lengviau atlikti savianalizę ar pradėti pokalbį, siūlau pasiklausyti meditacijas

Vaikai

https://www.patreon.com/posts/meditacija-is-as-120957799…

ir

Tėvai

https://www.patreon.com/posts/meditacija-is-as-120870932…

iš meditacijų ciklo ‘Aš esu verta’, gal padės.

Linkėjimai

Gedrimė